... prisimenant ir popietinius snustelėjimus saulės atokaitoje   

    „Žygis“ su Pro, įsikibus jai už parankės, buvo panašus į naro plaukiojimą. Matai, kad paukštis plaukia, o po akimirkos – jau nėra. Tuomet jis kelionę tęsia paniręs po vandeniu, kol nuplaukęs nemenką nuotolį, ir vėl atsiranda viršum vandens. Aš gi panašiai: į viršum lubų įsikūrusį Pastriekės departamentą, atėjau „pasinėręs“ į užmarštį. Ir ką pasakyti? Ogi nors nepatikėk, kad čia iš kažkur atėjęs. O ir kalba lyg ta pati – kaip ten, taip čia – apie arkangelo Mykolo padovanotą paveikslą. Poreikis matyti Vidinį savaime išnyko. O kad draugėje matau ir kovo 10 d. varduvininkę – argi naujiena? Su Butgaile retsykiais susitikdavome ir iki tol. Man tai buvo laukiami susitikimai. Ir šis pasimatymas nuteikė taip, kad savijautoje pasidarė nesmagu, jog nemoku pasidžiaugti arkangelo Mykolo dovana taip, kaip čia laukta. Nepeikiau dėl to savęs, bet Poe nepraleido progos tarstelėti:
  – Butgaile, nešviesk savimi vežėjui į akis. Negi nematai, kad akini. Temdyk savo šviesą.
  – Nepaisyk jos, Butgaile. Ji gi Poe, – burbtelėjau. 
  – Ar manai, kad todėl nežinau pavydo, kad  Poe? – atsiliepė ji – Tačiau vis dėlto maniau, kad ir Butgailė nebus konkurentė „Dženei“. Negi galėčiau klysti? – pamąstė Butgailė.
  Abi  jos – ir Poe, Pro – buvo įsitikinusios, kad liksiu pritrenktas šoko, pamatęs arkangelo dovanotą paveikslą. Abi nežinojo, kad šis veiksmas jau atliktas prieš ateinant čia. Aš irgi nežinojau, kad  jos to dar nežino. Ir labai svarbu buvo įsiminti tėvužio pasakytus žodžius, kad paveikslas dabar „poilsio režime“ Ir kur kas jautresniu atrodė jo paklausimas, kodėl karietą pavadinau „Džene“? 
  – O! dangau, – stebėjosi ir klausė: – Kodėl ją taip pavadinai?   
  Atrodė, kad savyje neblogai žinau, kaip reikėję pasakyti, bet atviriau kalbėti nebuvo drąsu.
  Man buvo per pusšimtis (55), kai pirmą kartą  sėdau į karietą. Ne jaunystė, tačiau  dar stangru ir raumenyse, laisva pajautose, drąsu sumanymuose. Ir prie veido  bene geriausiai tiko jau pirmoje karietos kelionėje suskambėjusi daina.
   
Stebis, stebis nemunėliai –
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta.
 
  Ir neprireikė chorų, o pati karieta su  jos keleiviais šauniai ir  laimingai atsiliepė priedainiu:

Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos.

  Džene, girdėk, matyk, – prašiau mintyse ir buvau įsitikinęs, kad ji ir girdi, ir mato. Ir tuomet dar smagiau buvo tarti:

Senis švilpčioja botagą,
Timpsi  vadeles,
Dantyse pypkutė dega,
Pusto liepsneles.

  O priedainis ir vėl per visą Lietuvėlę: oi, parvešim šimtą metų... Ir nors ne kažin kaip ilgai ištverta kelionių karieta laikas, tik per septynetą metų, bet tartum iki šiol išlikęs tik man girdimas vidujinis šaukinys: Džene, kur tu?  Dabar atrodo, kad jau žinau, kaip ji, taigi  Dženė, atrodanti. Netgi išgirstu, kaip ji ten, manyje,  uždainuoja. Tačiau net neįtariau, kad be manęs kažkas tai galėtų žinoti, girdėti, nujausti. Ir kai atvirai ir su didžia pagarba ir meile ištariu Dženės vardą, visi mano, kad kalbu apie  karietą. Tik apie ją. Iš štai dabar pirmą kartą išgirstu, kad atsitinka ir kitaip. Ot, pamąstykim apie ką čia  pakalbėjusi Poe. 
  – Aš tau kažką primenu? – netikėtai paklausė ir Butgailė – Jeigu primenu, džiaugiuosi, kad taip. Tikiuosi, kad bus gera išgirsti, kaip ji dainuoja. Nagi:

Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta,
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna, –

    padainavo Butgailė ir jos dainavimo  maniera irgi buvo man pažįstama.
  – Manęs daug kas teiravosi apie Dženę kaip  karietą. O apie  Dženę kaip žmogų, kaip moterį...
  Liežuvis pradėjo pintis, bet užtat mielai pasišovė talkinti  Poe .
– O, vyrai, o, moterys, ar girdit, ar suprantat, ką dziedulis kalba?
 
  Oi, parvešim šimtą metų,
  Visą amžių Lietuvos,
      – padainavo nepaisydama dainos teksto Poe, bet klausti manęs ir pačiai už mane atsakinėti  jai buvo įdomiau. Ir ne tik tiek.
  – Ir taip, dzieduli, kokios valstybės žvalgybai  priklausai? Nežinau, kaip didvyriška atrodo  išlaikyti paslapty mylimos  moters vardą ir vaizduotis, kad esi vyras. Viešpatie, apsaugok nuo tokių vyrų ir mane, ir Poe. Priižadu tau, kad su Pro mudvi  būsime be jų.
  – Baik! Poe, – pyktelėjo Pro. – Baik!
  – Gerai.  Baigiu kalbėti apie mudviejų vyrus, bet vis dėlto tai mums rimta paskata apsieiti be jų.
  – Sakau, baik, Poe! – dar kartą paragino Pro, bet, kaip suprantu, jau vėluodama, persistengdama, nes kalbos apie jų apsiėjimą be vyrų darėsi vis  labiau patikimesnės, o aš netgi žinojau, kad jos vis  rimčiau nusiteikusios pakviesti mane savo piršlyboms.
  Per šį dabar subruzdimu užtrukusį laiką irgi pabandžiau labiau susikaupti. Va, va, ką tik pasakiau „pabandžiau“, bet regisi, kad tai atsitiko be mano pastangų, netyčia atsitiko, nelauktai. Prasidėjus naujam sodo sezonui, atgijo ir įpratimai savo laiką organizuoti pasinaudojant senaisiais receptais. Žinoma, ne visais. Vieni jų savaime nunykdavo, kitais pasistengiau pats atsikratyti, bet būta tokių, kurių ilgėdavausi ir atsiradus galimybei, pasistengdavau jais pasinaudoti. Ir ypatingai man būdavo  malonu užsiimti  popietiniais snūstelėjimais saulės atokaitoje. Suprantu, kad istorinė misija jų dar nesuvokta, tačiau akivaizdu, kad jau retai pasitaiko diena, kad popietiniuose snustelėjimuose sukaupti regėjimais vienaip ar kitaip nebūtų absorbuoti. O pirmasis išlikęs užrašas apie jų prigimtį man vis dar neatsibodęs, vis dar reikalingas, kad mana, nejauno  žmogaus, gyvenimas atrodytų prasmingesnis..
.............................
  „... Jau atrodė, kad esu užmiršęs sodo sezono pradžios nutikimus. Tačiau ilgokai negebėjau suvokti, kaip galėję atsitikti, jog išnyko mano popietiniai snūstelėjimai saulutės atokaitoje.
      Kitiems, net artimiausiems žmonėms, atrodydavo, kad snaudžiu. Iš tikrųjų buvo kitaip. Aš dirbau. Buvau žmogumi, kuriam nereikėjo atsiminti, kaip kas būta praėjusiame laike. Tiesiog jame buvau. Ten vėl karieta „Dženė“. Vėl botagas. Vėl Aldona, ilgų kelionių palydovė. Vėl tie patys regėjimai, kalbos, visa aplinka. Per tiek metų absoliučiai niekas nepasikeičia. Tokios rūšies dalykai neigė įsitikinimą, kad negalima antrą kartą įeiti į tą pačią upę. Pasirodo, kad galima. Tą patyriau, žinau, tik, žinoma, tenka pripažinti, kad reikalinga parama pasireiškimams, kurie lyg ir paslėpti nuo žmogaus pojūčių. „Ak, nori, Pranuci, pabūti kaip kadaise? Taigi prašom! Snustelėki kad ir menką popietinę valandėlę. Tuomet jau nesunku manyti, kad kažkieno rankose yra mechanizmas, galintis atsukti laiką atgal. Ten vėl viskas taip, kaip įėjus į upę pirmą kartą. 
      Taigi, kaip atsitiko, kad užmiršau snustelėti? Nemaniau, kad priežasčių reikia ieškoti savyje. Ir paspėliodavau, kad gal per daug neapdairiai buvo leista  pasinaudoti paslaptyje užskliaustomis žmogaus dvasios galimybėmis. Kita versija, kad gal buvo leista tiek kartų snustelėti, kiek prisakyta tvarkos prižiūrėtojo. Bet tai gerai, nes šitaip buvo leista patirti, kiek daug galių slypi dvasioje.
      Tą kartą neužmiršau, kad reikia snustelėti, tačiau didesnės reikšmės neteikiau. Ir vis tik kažkur dvasioje dirgino nujautimas, kad šį kartą man pavyks.
      – Jeigu ilgai snūduriuosiu, pažadink,– paprašiau žmonos.
      Turbūt snustelėjau. Sakau „turbūt“, bet ar iš tikrųjų taip buvo, nesiryžtu liudyti, bet žmona, pamačiusi mane atmerktomis akimis:
     –Tai ko nemiegi. Saulutė šviečia, šildo. Miegok. Netrepsėsi savo departamente mums viršum galvų. Na, iš tikrųjų, ką ten veikti? Pasakyk geram žmogui, kad senis tokiame karštyje  tiesiog  po šiferiu gyvena, ir niekas nepatikės. 
  – Turbūt, turbūt, –  pasakiau jai, bet mano galva jau buvo pilna vaizdų ir atminties. Ir visa tai be miglų, švaru ir aišku kaip ant delno.
   
  – Jus kviečia arkangelas Mykolas, – pasakė jaunas vaikinukas, primenantis bažnyčiose prie altorių kunigams patarnaujančius vaikus.
  – Ačiū, – nustebau. – Dabar?
  – Taip. Einam, pone. Arkangelas Mykolas mūsų laukia.
  – O kur dingo jo pasiuntinys? Paskutinį kartą mačiau jį įeinantį į titnagą. Nuo to laiko neteko susitikti.
  – Jūs viską sužinosite, pone.
  – Galite vadinti mane vežėju. Toks esu. Taip paprastai vadina. Kiti dar dzieduliu
  .................................................. 

   – Betgi galėjau ir pati tai susiprasti. Taip, taip, apie tuos snustelėjimus buvo ir spaudoje parašyta, –  atsiminė Poe, truputį nepatenkinta, kad buvo priversta gaišti laiką klausantis jai žinomo įrašo. – Dieve mano, kaip negerai, kuomet atminčiai  nepatikusi  galva, išeina pati iš jos arba ji išviliojama. Suprantu, kad dabar tu, Pranuci, atėjai čia snustelėjęs  saulės atokaitoje.
– Taip. Bet  tai  tik  poza tokia, tik pavadinimas, kad snustelėjęs. Ten atsiranda darbo daugiau, negu gebi apglėbti. O kad čia sutiksiu Butgailę, tai ne, nežinojau. Ir, žinoma, gaila, kad arkangelo Mykolo dovanotas paveikslas dabar poilsio  režime. Tačiau kažin, Butgaile, kokie dievai  pakuždės, kad vienąkart  toks jo būties režimas pasibaigtų? Kaip ir ką  daryti, kad paveikslo vaizdai  atsigautų būta gyvastimi.   
  – Įtari, kad aš šituos dievus žinau?
  – Butgaile, neįtariu, bet prisimenu, kaip karietą paminėjo tavo kolega Geraldas. Buvai liudininkė. Tuomet netgi pamaniau, kad būtent jis, Geraldas, išplėšė kovo 10 d. lapelį, kuris paslaptingai perduotas man. Tik  žmogaus  ranka pamačiau. Tačiau saugoti man jį irgi nelengvas darbas.
 –Tai  todėl, kad jis ne tik kalendoriaus lapelis, – pasakė  Butgailė.  Ir dar: – Nepradangink jo, kaip puslapiais išpustytą Naująjį Testamentą“.