Santrauka:
Eksperimentinis kūrinys, parašytas norint pasižiūrėti, ar man patiks parašyti „intelektualią ne balabaiką“.
Sulūžo
Neonas žaibo danguje
Tarsi iš giliausių Atlantidos griuvėsių
Palaidotų po šimtmečiais vandens
Nušviesdamas tavo geležinę būtį
Ir tarsi kosminiai laivai
Pakeisdami dimensijas ir plėšdami erdvėlaikį
Įsmigo tavo sielon deganti žaibo strėlė
Pagautas laikas
Ir suvaldytoji erdvė
Ugnim pradegins kasdienybėje tavojoj skylę.
Suskilęs puodas
Nukritęs tiesiai ant lubų
Neleidžia tau meluoti mamai
Ir tėvo jis apgaut neleis
Pralaužtas ledas
Atominiai žaibai
Kai internetas draikos vėjy tarsi žolės
Ir jos tau taria:
Degink tai, kas bloga
Kad vėl išdygtų tai, kas nauja
Ir kiltų iki pat dangaus
Pavirstų lietumi ugnies
Ir akmenų kruša.
Pasaulis halogeniniais neonais džiugina tave
Pražydusi gėlė neklausia, kam jai šito reikia
Nupirk sau draugą
Už savosios sielos skatikus
Kuriuos tu į taupyklę įmetei kažkam, nesitikėdamas kad atiduos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-09-17 11:19:07
Ar, kaip užsiminta santraukoje, patiko rašyti, atsako tik pats rašytojas. Tikriausiai patiko, nes sumesta greit ir daug.
O nesiaiškinant, kaip ten su tuo maistu (šabloninis posakis), parašyti pavyko. Parodija, kokių pilna. Kaip tradicinis verksmingumas (a la dvasingumas) užknisa, taip ir tokie intelektualumo proveržiai.