Sulūžo
Neonas žaibo danguje
Tarsi iš giliausių Atlantidos griuvėsių
Palaidotų po šimtmečiais vandens
Nušviesdamas tavo geležinę būtį

Ir tarsi kosminiai laivai
Pakeisdami dimensijas ir plėšdami erdvėlaikį
Įsmigo tavo sielon deganti žaibo strėlė
Pagautas laikas
Ir suvaldytoji erdvė
Ugnim pradegins kasdienybėje tavojoj skylę.

Suskilęs puodas
Nukritęs tiesiai ant lubų
Neleidžia tau meluoti mamai
Ir tėvo jis apgaut neleis

Pralaužtas ledas
Atominiai žaibai
Kai internetas draikos vėjy tarsi žolės
Ir jos tau taria:
Degink tai, kas bloga
Kad vėl išdygtų tai, kas nauja

Ir kiltų iki pat dangaus
Pavirstų lietumi ugnies
Ir akmenų kruša.

Pasaulis halogeniniais neonais džiugina tave
Pražydusi gėlė neklausia, kam jai šito reikia
Nupirk sau draugą
Už savosios sielos skatikus
Kuriuos tu į taupyklę įmetei kažkam, nesitikėdamas kad atiduos.