Kai sukrovus žiedus vis dar delsė vyšnia
ir vakarą tokį, kai, rodos, praplyši –
kaip žievė obelies, neatlaikiusi popietės karščio,
senom replėm traukiu vinis 
iš tyko, iš lėto. 
Kaip trupinius renka ranka akim paslėptom.

Nereikia lentų nei vinių 
traukimo, tik reikia to jausmo.
Stori, kreivi, surūdiję –
sukandi replėmis traukt ir vis 
cypia, vis slysta.
Svarbu neskubėt – sudėlioti kruopščiai, tvarkingai.
Čia vinys išmest, čia malkos, čia skausmas.

Tik šnabždesio trūksta, dar paukščiai nenaudėliai klykia,
atrodo –
lyg žodį kaip raktą parinkus 
sustotų rinkus ranka, pakeltai akis. 
– Sustoki, maldauju, nereikia!
(pašnibždom) sudegsim nuo gaisro. 
...
lyg žodį kaip raktą parinkus –
išsispręstų lygtis