Ne kažin ką
Kai sukrovus žiedus vis dar delsė vyšnia
ir vakarą tokį, kai, rodos, praplyši –
kaip žievė obelies, neatlaikiusi popietės karščio,
senom replėm traukiu vinis
iš tyko, iš lėto.
Kaip trupinius renka ranka akim paslėptom.
Nereikia lentų nei vinių
traukimo, tik reikia to jausmo.
Stori, kreivi, surūdiję –
sukandi replėmis traukt ir vis
cypia, vis slysta.
Svarbu neskubėt – sudėlioti kruopščiai, tvarkingai.
Čia vinys išmest, čia malkos, čia skausmas.
Tik šnabždesio trūksta, dar paukščiai nenaudėliai klykia,
atrodo –
lyg žodį kaip raktą parinkus
sustotų rinkus ranka, pakeltai akis.
– Sustoki, maldauju, nereikia!
(pašnibždom) sudegsim nuo gaisro.
...
lyg žodį kaip raktą parinkus –
išsispręstų lygtis