Viskas baigėsi, giesmės nutilo,
Pasiilgau rugpjūčio rytų
Ir viltingo žydėjimo šilo,
Visko, ką dovanojai man tu.
Niekada nesakysiu, kad skauda,
Tai tik seno rugsėjo vėsa,
Nenuspėjamą rytmečio raudą
Atkartoja man žemė visa.
Šuliniuose skęs naktį mėnulis,
Sielos laiko verpetuos braidys
Ir šerkšnojančiuos lapuos nugulęs
Pasibels į duris lapkritys...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-09-16 08:43:18
Tikrai puikus, rudeniškas sueiliavimas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-15 02:12:05
10 -. Minusas už paskutinę ir trečią nuo galo eilutę. Viešų pamokų nepravedu. Dėl privačių kreipkitės, jei įdomu, asmeniškai, pasakysiu kas ten blogai.Čia aš autorei.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-09-14 20:14:16
ką gi...jis pasibels... ateis...praeis... ir sniegeliu apdovanos :) gražiai skamba Jūsų lyrika
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-09-14 19:51:20
Gamtoje nėra monotonijos, todėl neabejoju, kad amžina vasra nusibostų
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-14 14:40:35
Puikioje lyrikoje įpinti jausmai su rudeniniu atspalviu...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-14 14:19:01
Viskas sukas ratu, nesakykim, kad skauda, juk aplink tiek spalvų, net kai lapkritį ūkanos gaubia..
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-14 13:31:58
Subtiliai perteiktos rudens pajautos, žavi tobula forma, minties ir jausmų vienove, išbaigtumu.