Vėl sėdime prie vieno stalo –
šis vakaras, žvaigždė ir aš,
o sutemos paširdžiuos gelia –
ar kas mus tris po šiuo dangum suras?
Pabels tik rytas vėl skaisčiai nubalęs,
kai žiburius visus užmerks aušra,
nebus jau vakaro, žvaigždės, manęs prie stalo,
stiklinėj vės čiobrelių arbata.
Ir laikrodis skubės kaip vakar,
tik mano laikas niekur neis,
širdis nors mano trankiai plaka
ir kažko ilgis vakarais.
Ir kiekviena diena it naujas lapas,
bet jau žinai – ir tai praeis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-15 02:21:48
Praeis ir vėl ateis - nesibaigiantis ciklas, kuris... baigiasi :( Geros eilės.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-14 21:28:22
Puikus sonetas.
Niekas pasaulyje nėra amžina - viskas praeina. Mes gimstame, kenčiame, mylime, mirštame; tam tikru laiku ateina ir praeina sėjos bei pjūties metas. Tik jūrose bangos vis taip pat dūžta į pakrantes.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-14 13:17:14
Nuostabus sonetas skęstantis melancholijoje...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-14 12:34:14
puikus sonetas, toks su liūdesiu, švelnumu...
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-09-13 20:47:34
čiobreliai vėl žydės...ir... laikrodis skubės...gyventi gera :) net nesvarbu kad visa tai praeis...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-09-13 19:47:49
Labai vykęs kūrinys.Ir liūdna ir graudu, kai - dar kiekviena diena lyg naujas lapas,
bet jau žinai - ir tai praeis...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-13 12:53:49
Puikiai ,labai patiko.