Vėl sėdime prie vieno stalo –
šis vakaras, žvaigždė ir aš,
o sutemos paširdžiuos gelia –
ar kas mus tris po šiuo dangum suras?

Pabels tik rytas vėl skaisčiai nubalęs,
kai žiburius visus užmerks aušra,
nebus jau vakaro, žvaigždės, manęs prie stalo,
stiklinėj vės čiobrelių arbata.

Ir laikrodis skubės kaip vakar,
tik mano laikas niekur neis,
širdis nors mano trankiai plaka
ir kažko ilgis vakarais.

Ir kiekviena diena it naujas lapas,
bet jau žinai – ir tai praeis.