Kinkyk karietą, vežėjau, kinkyk... 

  Niekuomet  nebuvo nė mažiausio  poreikio sužinoti kieno iš varduvininkų ranka išplėšė kovo 10 d. kalendoriaus lapelį. Ir niekas to neklausė, tačiau prireikus būčiau spėlionei atsirinkęs vyrų  vardus. Ranka, išpešianti kalendoriaus lapelį neabejotinai priklausė kuriam  nors jų. Kita vertus, irgi nemaniau, kad jam išplėšti reikėję drąsos. Kas besuskaičiuos, kiek jų pats išplėšęs, užvertęs, užmiršęs. Tai kaip oro gurkšnį  įkvėpti – iškvėpti:  gyveni, vadinasi, kvėpuoji.
  O saulė kėlėsi,  leidosi, skaičiavo dienas, rinko  jas į savaites, į mėnesius ir atrodė, kad  niekam  nė į galvą  nedingteli mintis, kad yra kalendorius su  išplėštu kalendoriaus  lapeliu, kaip varduvininkų įžadu pasišvęsti save kitokiai padermei, kitokiai būčiai. Jau išgaravo ne lašas laiko, kai pirmą kartą  apie  tai išgirstu iš Silvijos ir Butgailės, tačiau  negalėčiau dievagotis, kad šį reikalą suprantu taip, kaip reikia jį suprasti. Žuvies žvaigždynas jau  buvo nušliaužęs toli už akiračio. Iki  tol tylėjęs Geraldas, liūdnai šyptelėjęs, uždėjo ranką  ant peties:
  – Kinkyk, karietą, vežėjau, kinkyk, – tarė. – Mūsų penketuko kelionė žvaigždynu baigta. Bent jau aš taip suprantu. Ir suprantu dar, kaip skaudu pasidaro, kai dūžta karietos.
  Nedaug supratau apie ką pakalbėjo Geraldas, tačiau net į galvą nedingtelėjo mintis, kad jis kalba apie Žuvies žvaigždyną, rodydamas  jį kaip karietą.  Kovo 10 d. varduvininkų penketukas buvo iš ten.
  Toks žinojimas man buvo kaip nežinia kas, net ir ne fantastika, bet ؘ– buvo ir suprantu taip, kad ir  išliko, išlieka. Ir ypatingai jautru pasidarė, parodžius į žvaigždyną, išgirsti pavadinus jį karieta.
  Karieta?
  Kitą kartą regėjosi, kad keliuosi nubudęs iš sapno, bet ir atsikėlus vaizdas nenyko: anapus lubų, kelių žingsnių Pastriekės departamente girdėjosi kitoks  negu įprasta sujudimas. Dažniau čia prie savo darbų kuitėsi Pro ir Poe, o šį kartą  išgirdau su  jomis esančią ir Butgailę. Klabėjo apie  paveikslą.
  – Ne, neprisimenu, kad šis paveikslas kada nors čia buvo. Ne, ne, tikrai ne, – buvo įsitikinusi Pro.
  – Kad jis čia  buvo, neabejokime, tamstas, atsiliepė į Pro žodžius Butgailė. – Man tai  nedaug  rūpėtų, jeigu tai nebūtų arkangelo Mykolo dovana  dzieduliui. 
  – Pranucui?  Arkangelo dovana? – nustebusiai pašaukė  Poe ir švilptelėjusi: – o! Viešpatie, ir  sugalvok tu man. Nagi, nagi prisėskite. Mums jūs irgi, Butgaile, arkangelo Mykolo dovana. Ir  prašau nemanyti, kad taip bandau pašiepti.
  – Žinočiau, jeigu  bandytume  pašiepti, – atsiliepė  Butgailė. .
  – Taip, stebuklų daug, ir labai neįtikėtinų, bet šis  artėja prie nesąmonės, – vėl pakalbėjo Pro: – Niekuomet apie tai dziedulis nekalbėjo,  niekuomet.. Negi būtų iškentęs? Taip, jis daug  užmiršęs, bet vėlgi: negi galima ir tokius  dalykus  užmiršti? Betgi kodėl turėtume spėlioti, kai dziedulio nežinia kur ieškoti dar nereikia. Lauke kažkur krapštosi. Einu, paieškosi, pakviesiu.
  – Ne, ne, nereikia ieškoti. Tai, ko žmogaus  dvasiai reikia, ji pati  susiranda. Būtinai, – pasakė Butgailė,  – o  aš, žinoma, buvau įsitikinęs, kad  sapnuoju. Kad ir atviromis akimis, kad ir ne miege būdamas, bet sapnuoju. Va, kaip ir būdinga  sapnams, vieni  peizažai  baigiasi, kiti  prasideda. Nutilus pašnekesiui anapus lubų, akys ir ausys  dykos neliko. Žiū, kaip atsidarius durims, į  Pastriekės apartamentą įeina prapuolėlis Vidinis.
  – Kur dingęs buvai?
  O jis man:
  – Iš kur šis stebuklas? Iš kur, a?  O sako, kad Dievo nėra. Yra. Ir gal net ne vienas.
      Žvilgt ten, šen ir ogi ant sienos regiu arkangelo Mykolo dovanotą paveikslą. Dovana atėjo greičiau, negu sugrįžau iš  viešnagės pas jį. Žiūrėjau į paveikslą, nemokėdamas suvokti ar net nebandydamas, bet jausdamas, kad tai gerokai solidžiau negu šventųjų paveikslų nusišvietimai. Sėdausi į seną, atstumtą nuo etažerės fotelį:
  – Žiūrėk, kur užpakalį dedi, – išgirdau tėvužį.
  Atlaidžiai stumtelėjo toliau, tačiau neatrodė, kad jis čia iš Anapilio atėjęs. – Džiaugiuosi ir aš, – tarė, – kad tau pradeda sektis. Nelabai tikėjau, kad arkangelas Mykolas dovanos šį paveikslą. Tai reiškia net daugiau, negu nusipelnei. Suprask, kad esi jam skolingas.     
  – Su kuo tu čia?
  – Argi mano tėvužio nepažįsti, Vidini?
  – Aaaa, labas, dėde Vincai. Pamaniau, kad panašu, jog jūs, bet nesinorėjo patikėti. Sakoma, viena bėda nevaikšto, bet tokie malonūs netikėtumai irgi turbūt ne po vieną atsiranda.
  – Labas, Vidini. Atsimenu tave ir džiaugiuosi, kad nepaisant visokiausių pasibaksnojimų išlieki būti kartu su Pranucu. Beje, būkite atidūs. Paveikslas toks, kad... Jis dabar poilsio režime. Matote? Karieta sau. Sodrios žolės pievelė, kurioje ganosi Ygaga . Daugiau lyg nieko. Saulės apšviestas dangus. Kitaip tariant, peizažas tyloje.
  – Taip. Labiausiai judrus atrodo žirgas Ygaga. O, koks nuostabus! Ir kas tas, kuris tave tokį pamatęs, nupiešė? – neskubėdamas ir žavėdamasis klausė Vidinis.
    Ygaga it išgirdęs Vidinį, pakėlė nuo žolės galvą, pakarpė ausimis ir dar aukščiau į viršų tiesdamas kaklą: y - ga-ga –ga!, – sužvengė taip, kad atrodė  Pastriekės departamento langai iškris. O man gi norėjosi kristi į paveikslą ir pakibti ant jo kaklo arba imti už karčių ir išvesti žirgą tiesiog į departamentą. Krūtinė pakilusi sustojo ir nei atsikvėpti, nei įkvėpti. Nėra dalykų gražesnių, kurie, atrodytų, išnykę negrįžtamai, bet staiga vėl atsiranda šalia. 
  – Jis žmogaus dvasioje žvengia. Kitas jo gal net negirdi. 
  – Kaip negirdi? – sukluso Vidinis, tačiau tėvužiui ne tai rūpėjo.
  – Kada pirmą kartą išvažiavo „Dženė? “– paklausė ir šyptelėjęs: – O, dangau! Kodėl ją taip pavadinai?
  – Argi nesakiau? – sumanęs nerodyti į savaime  žinomą priežastį burbtelėjau tėvužiui – O išvažiavome?  Buvo žiema. Sausio viduryje.
  – Pažiūrėsim, – pasakė tėvas ir vaizdas paveiksle pasikeitė. Žirgas pakinkytas ir atrodė, kad karieta važiuoja. Nuostabiausia, kad ant karietos pasostės pamačiau save ir aktorių Tomą Vaisietą, gerai jausdamas, kad viduje yra kiti jos pirmieji keleiviai. Man nebuvo sunku juos atsiminti,  bet šį kartą labiausiai laukiau garso – žirgo spartaus bėgimo risčia, karietos  dardėjimo Vilniaus gatvėmis, žmonių kalbų, bet kokio triukšmo. Atrodo važiuoja, bet  iš tikrųjų – ne. Tačiau supratau, kaip galima tokį efektą išgauti. Reikia labai norėti. Labai norėti ir tikėti. Tuomet  daug dalykų, permetus į dvasią, atsiranda judesyje, atgyja kaip jau išgirstas Ygagos žvengimas.
  – Blogai, kai žmogų ištinka amnezija, bet dar  blogiau, kuomet jis pradeda išprotėti, – pasakė Vidinis ir neskubiai, plačiai žegnojosi, balsu ištardamas žegnonės žodžius, o paskui  it komentuodamas: –Taigi paveikslas šventas. O Dievo keliai nežinomi. Reikia būti su juo, kad pajaustume, kokią palaimą jis mus teikia.
  – Betgi tu dar nežinai, kad tai arkangelo Mykolo dovana. Kad ten, pas Mykolą buvau.
  – Kur buvai? – įžiebė akis į mane Vidinis. Ar, girdi, dėde Vincai, ką tavo vyriausiasis sūnelis sako?
    Vidiniui „dėdė Vincas“ neatsakė. Jutau, kad senasis fotelis jau laisvas, bet atsisėti nedrįsau, nors sunkus kūnas dar labiau apsunko. Atsargiai it bijodamas kažką užspausti, atsisėdau ant suolo pamanydamas, kad gal paveikslas išnyks. Gal tokie matymai suirusių nervų pasekmė. Ir bendrai – senatvė  paprastai visuomet ligota. Argi mažą ligų, o kai jos įpuola į smegenis, gero nelauk. Bet paveikslas liko savo vietoje, tik dabar vėl, kokį pamačiau jam atsivėrus. Šalia mažos pievelės stovėjo iškinkyta karieta, o toliau ramiai sodrią žolę glemžė Ygaga.
  – Jeigu dabar reikėtų mirti, tai kaip šventėje, – pasakiau.
  –Tokiai šventei arkangelas Mykolas būtų puošnią žvakidę su uždegtomis žvakėmis dovanojęs. Ė, čia kažkas ne taip, – ir vėl įkniubo į paveikslo studiją Vidinis. Net nežinau, kaip ilgai ir ko reikėjo laukti, tačiau dabar laukti buvo lengva. Bent jau man žiūrėti į paveikslą labai gera. Turbūt negalėjau atsiminti, ar taip kada nors lengva buvo sieloje, kad ir patikėjau, ir jaučiau, kad žmoguje visuomet yra daug dangaus. Bet ar jis uždarytas, ar kaip, tačiau apie jį nedažnai atsimename.
  – Šaukiu, šaukiu... Negi, dzieduli, negirdi?. Ar ir čia kažkas atsitiko? Tavęs laukia viešnia ir arkangelo Mykolo dovanotas paveikslas...  Nagi  greičiau. Kibk man už parankės ir bėgte marš! – buvo truputį  pyktelėjusi  Pro.
  – O Vidinis?
  – Ir Vidinis? Tai kad  – ne. Vidinio nemačiau. Kalbu apie viešnią Butgailę, kovo 10 d.  varduvininkę. Girdi? Dainuoja.
  – Ir paveikslo nematai?
  Nepadėjo. Stovėjau  apspengęs, norėdamas  kažką  svarbaus suprasti, akys užšalę, o galvoje ir akyse miglojosi.
  – Sakau gi, kibk man už  parankės ir žengte marš! –neatsitraukė prievartauti Pro. O iš toli aidu į smegenis  sunkėsi varduvininko Geraldo  pasakyti  žodžiai:
  – Kinkyk, karietą, vežėjau, kinkyk...