Kad taip buvo, nėra jokio įrodymo rašto –
nei sutarties, nei akto, net nutarimo –
kaip vaikai ieškojo laimingo krašto,
kur netrūksta meilės ir c vitamino.
Kaip didelės juodos vyšnios ir trešnės
iš senelio prieš karą sodinto sodo
man, vaikui, perplėšė kelnių klešnes,
kurias mama anūkams iki šiol rodo.
Kad taip buvo, žinau tik vienas vienužis,
bet negaliu nei paneigti, nei patvirtinti,
kad buvo tada didžiulis Žalgirio mūšis,
kurį pralaimėjau, bet apgavau mirtį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-11 12:43:01
Originali minčių raiška.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-11 00:33:27
Visai neprastai rimuoji. Minčių neanalizuosiu - va, Pakeleivis tiek pasakė, kad neįterpsi jau nieko :)
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-09-10 21:37:02
Siekia toli toli, seniai seniai... Gražiai pateikta.
Nevalingai pagalvojau apie „Tai buvo?“ ir dar ne vieną eilėraštį, temą vedantį per vaikystės potyrius, vaiko atmintį, bet čia kitaip.
Pastebėjau (ir nusistebėjau, kaip vietoj) periodiškai kūriniuose paminimą Žalgirį – tame žaliame lauke, neabejoju, ganosi metaforos: ir žalia vaikystė, paženklinta berniukų kautynių, yra ir plačios augimo pievos, tas laimingas juoko kraštas. Vyšniose, atrodo, irgi kabo pažįstama metafora – sieki tų saldžių kraujo lašų… lyg per atmintį, patirtis, sunkumus į pažinimą... (ta proga dar kartą perskaičiau ir „Apie dėsnius“ su vyšniom).
Apgavau mirtį – gyvenau… Buvo be klaustuko. Nėra įrodymo rašto, bet prisiminimai ne materija (na, jei išliko kelnės, tai išraiškingesnės jų skylės).