Ir vieną dieną
Kai pašauks mane lemtis,
Su paukščiais kilti
Ir palikt šviesias viltis.
Norėčiau būti palydėta vėjo,
Atklydusio nuo jūros,
Kiek sūroko, tiek žavaus pūtėjo.
Su gūsiais
Lai jis neš mane,
Per Vaivos tiltą
Į kitas mares,
Kur rasiu amžinybės uostą,
Ten kur ramybė nepabosta...
..........................................
Na, o bejausmį mano kūną
Užklokit dangiška lagūna,
Ir dar, priberkite
Laukinės pievos žydinčių gėlių,
Tebus jam lengva
Tarp kvapniai trapių žiedų.
....................................
Ir vieną dieną,
Kai pašauks mane lemtis...
Su paukščiais kilsiu
Nebaisi šalta mirtis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-11 13:09:35
Kažkodėl ir man šiomis dienomis eiliavosi apie ant krūtinės sunertus pirštus... Gal tie saulės pliūpsniai čia kalti?
O eilės labai gražios ir mintys šviesios, nors tema ir vengtina.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-11 12:15:47
Mirtis visada baisi,bet aprašyta gražiai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-11 00:42:07
Kas ten žino... Gal iš tiesų tai nebaisu.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-10 13:35:46
Manau, daug kam tenka apie tai pamąstyti, bet taip atvirai išsakyti per drąsu...