Ruduo vėl spalvina medžius,
O aš suklupusi prie Meilės vartų,
Išalkusi bučiuot apnuogintus žodžius
Ir Tavo plaukuose ieškoti savo rankų.
Aš sukuriu vaizduotėje namus,
Kur nuo šešėlių svyra Tavo balsas,
Siekiu juos lūpomis ir nesvarbu kas bus,
Kai rudenį nurengs negailestingos šalnos.
Man šilta ten, kur Tu esi,
Kur švysčioja šviesos auksinės spalvos,
Kur abrikosai taip sunokę vidumi,
Kad nebeištveriu – imu ir atsikandu…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-11 12:56:50
Geras kontrastas - negailestingos šalnos ir sunokę abrikosai :)
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-11 12:29:17
Darosi karšta, ne tik šilta, puikiai.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-09-10 22:32:54
Labai moteriškos ir mielos eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-10 20:11:18
Labai mielos eilės.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-09-10 10:17:40
Paskaičiusi sušilau...ir abrikoso noriu :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-10 00:14:15
Vylingai taip... :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-09 20:30:34
gundymas abrikosais ir šiluma...jausmingos eilės