Ruduo vėl spalvina medžius,
O aš suklupusi prie Meilės vartų,
Išalkusi bučiuot apnuogintus žodžius
Ir Tavo plaukuose ieškoti savo  rankų.
Aš sukuriu vaizduotėje namus,
Kur nuo šešėlių svyra Tavo balsas,
Siekiu juos lūpomis ir nesvarbu kas bus,
Kai rudenį nurengs negailestingos šalnos.
Man šilta ten, kur Tu esi,
Kur švysčioja šviesos auksinės  spalvos,
Kur abrikosai taip sunokę vidumi,
Kad nebeištveriu – imu ir atsikandu…