Vis dar menu vingiuotus kelius –
jie priartėję apraizgė mane,
jų glėbyje jaučiau prisilietimus vėsius –
juk tai tikrovė – ne sapne...
Keliais, kuriais keliavau, lydėjo
ilgi šešėliai lig saulei slenkant vis žemyn,
prašiau draugijos klajojančio vėjo –
gal išgirst norėjau, kaip sunku neklyst...
Nebylus atsakas tvyrojo aplinkui –
gegutės aidas lydėjo miško take –
boluojančio beržo šaka palinkus
liesdavo tarsi švelni motinos ranka.
Saulei kylant ar link vakaro laidos
žingsnių garsą girdėjau tik aš viena –
nežinojau, kur mano svajonė sustos –
matydavau – baigiasi dar viena diena...
..................................................
Jie nutolo – likome svetimi, nepažįstami,
deja, nematau ir atželiančio atolo –
jis už manęs, kažkur labai toli...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2017-09-12 11:23:03
...stebuklingai tas gyvenimo kelias bėga per kliūtis, bet viltingai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-09 11:11:11
klaidūs tie gyvenimo takai, tai vingiuoti, tai užžėlę, dažnai būna sunku eiti tolyn, o ir sustot negalim...prasmingos eilės
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-09-09 09:00:31
Svajone auginkite atolą...svajone...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-09-08 23:10:21
Toks jau tas mūsų gyvenimas...einam. grįžtam, vėl einam pirmyn, pasukam į kitą kelią...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-08 21:24:17
Mes visi keliaujame vingiuotais takais, palikdami viską už savęs ir nežinome, kas mūsų laukia už kiekvieno vingio. Takas sparčiai trumpėja, o horizontas artėja...