Vis dar menu vingiuotus kelius –
jie priartėję apraizgė mane,
jų glėbyje jaučiau prisilietimus vėsius –
juk tai tikrovė – ne sapne...

Keliais, kuriais keliavau, lydėjo
ilgi šešėliai lig saulei slenkant vis žemyn,
prašiau draugijos klajojančio vėjo –
gal išgirst norėjau, kaip sunku neklyst...

Nebylus atsakas tvyrojo aplinkui –
gegutės aidas lydėjo miško take –
boluojančio beržo šaka palinkus
liesdavo tarsi švelni motinos ranka.

Saulei kylant ar link vakaro laidos
žingsnių garsą girdėjau tik aš viena –
nežinojau, kur mano svajonė sustos –
matydavau – baigiasi dar viena diena...
..................................................
Jie nutolo – likome svetimi, nepažįstami,
deja, nematau ir atželiančio atolo –
jis už manęs, kažkur labai toli...