Jau šimtą kartų ėjęs,
šimtą kartų grįžęs,
siauru taku ir vieškeliu plačiu,
lig nago juodymo
išsiverčiau aš visas.
Nėra jokių, mielieji, paslapčių.
Ir kam gi man, mielieji, jas turėti...
Juk dieną naktį matomas gerai
aš dalinuosi tuo, ką mano klėtin
ir mano sielon neša aitvarai.
Jaučiuosi retkarčiais kažkoks sugižęs, –
našta sunkiausia užgula pečius. –
Nors šimtą kartų ėjęs,
tiek pat grįžęs
ir nesuradęs naujo
aš labai kenčiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-18 12:12:57
Puikus atviras laiškas mums visiems.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-08 22:57:07
Labai mielos eilės. Lauksim naujų.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-08 22:26:54
Idealiai. Technika, mintis - viskas. Klasiškas rimavimas, ritmas, na, giriu, džiaugiuosi ir... neatsistebiu, kad tiek mažai skaityta. Čia net nėra ką kalbėti, puikiai rašote. Puikiai. Bent jau šitas eilėraštis - super.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-08 15:28:02
prasmingas tas ėjimas...dažniau dalinkitės savo puikia kūryba
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-09-07 22:38:39
Tikrai retai dalinatės mintimis, o mintys gražios
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-07 14:28:54
Paslapčių neturite, bet klausimas vis tiktai iškyla...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-07 14:23:01
Taip gyvenimiška... Ir gražu.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-09-07 13:46:59
Labai retai dalinatės, o turite kuo.