Jau šimtą kartų ėjęs,
šimtą kartų grįžęs,
siauru taku ir vieškeliu plačiu,
lig nago juodymo
išsiverčiau aš visas.
Nėra jokių, mielieji, paslapčių.
 
Ir kam gi man, mielieji, jas turėti...
Juk dieną naktį matomas gerai
aš dalinuosi tuo, ką mano klėtin
ir mano sielon neša aitvarai.
 
Jaučiuosi retkarčiais kažkoks sugižęs, –
našta sunkiausia užgula pečius. –
Nors šimtą kartų ėjęs,
tiek pat grįžęs
ir nesuradęs naujo
aš labai kenčiu.