Ant aukšto kalno
mes likome vieni.
viršum galvos tiktai dangus
rugiagėlėm užsėtas,
žemai – rudens aitrumas
ir meilė
septyniskart užtrukus kelyje.
Pabėgsiu, kur viskas bus kitaip,
kur suremia pečius pušynai
ir viksvos išpina rankas,
padėsi jas ant kelių,
stalo ar priglausi, tenai
sausas šakas širdies
kapoja medkirčiai.
Nors užsimerk ir eik
sapnais iki namų,
po žiupsnį barstant
vakaro ramybę,
kiek lieka skersvėjo –
permest
į priešų pusę.
-------------------
Ak, angele, nedaug tavęs prašau!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-08 23:44:55
Vaizdingos ir mielos eilės.
Neaišku ar angelui taip pat atrodys, kad tai nedaug.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-08 01:28:55
Ir daug, ir nedaug. Nežinia, kaip tas angelas vertins :(
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-07 14:16:48
Taip, puikus eilėraštis...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-07 12:46:10
Jausmų antplūdis ,prašantis tiek nedaug ir kartu daug.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-07 12:09:59
Koks grožis :) Tiesiog malonums skaityt, matyt ir jaust. Ačiū.