Ant aukšto kalno
mes likome vieni.
viršum galvos tiktai dangus
rugiagėlėm užsėtas,
žemai – rudens aitrumas
ir meilė
septyniskart užtrukus kelyje.
 
Pabėgsiu, kur viskas bus kitaip,
kur suremia pečius pušynai
ir viksvos išpina rankas,
padėsi jas ant kelių,
stalo ar priglausi, tenai
sausas šakas širdies
kapoja medkirčiai.
 
Nors užsimerk ir eik
sapnais iki namų,
po žiupsnį barstant
vakaro ramybę,
kiek lieka skersvėjo –
permest
į priešų pusę.
-------------------
Ak, angele, nedaug tavęs prašau!