Santrauka:
Pagalvojau, kaip greitai bėga laikas, ir užplūdo tokios rudeniškos mintys, nors pati išgyvenu vasaros pabaigos periodą.
Kodėl nenuorama mintis
Į sodą vėjo draskomą vis veda.
Gal aš, kaip ta šakota obelis,
Mąstau, išmėčiusi vaisius
Ant rudens stalo. Gal aš
Su lapais nuplėštais
Į rudenį keliauju ir aiškiai jau matau,
Kaip ištuštėja pakelių lizdai,
Girdžiu, kaip rudens vėjas
Stūgauja už lango.
Dienų prabėgusių jau pilnos saujos.
Ir aš lyg filme jas matau,
Nuo mažo ūglio, pirmo žiedo,
Nuo pirmo vaisiaus ant šakų
Iki sudiržusio kamieno.
Tai aš sugrubusiom šakom.
Tvirtai šaknim į žemę įsikibus.
Ir liksiu ten, kai iškeliausiu užmarštin,
Nerimastingo vėjo mįslės neįminus.
Mana mintis išlėkusi vis grįš ir grįš
Į vėjo gairinamą sodą. Pavasarį,
Kai žiedus obelys barstys,
Aš lauksiu obuolio sunokusio,
Saldoko skonio, kuris po obelim
Sena nukris, gal paskutinis jai
Šį rudenį geltoną...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-08 15:38:00
daug pasvarstymų ir minčių palytėjot...puiku
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-08 01:37:36
Laikas turi pagreitį. Po 10 metų jis Jums dar greičiau bėgs - garantuoju :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-09-07 22:31:57
Ak tas ruduo... atveria sielos slapčiausius kampus
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-07 14:02:48
Jausmingos ir puikios eilės...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-07 12:19:54
Visi esam pavaldūs gamtos ciklui ir virsmams.