Kodėl nenuorama mintis
Į sodą vėjo draskomą vis veda.
Gal aš, kaip ta šakota obelis,
Mąstau, išmėčiusi vaisius
Ant rudens stalo. Gal aš
Su lapais nuplėštais
Į rudenį keliauju ir aiškiai jau matau,
Kaip ištuštėja pakelių lizdai,
Girdžiu, kaip rudens vėjas
Stūgauja už lango.
Dienų prabėgusių jau pilnos saujos.
Ir aš lyg filme jas matau,
Nuo mažo ūglio, pirmo žiedo,
Nuo pirmo vaisiaus ant šakų
Iki sudiržusio kamieno.
Tai aš sugrubusiom šakom.
Tvirtai šaknim į žemę įsikibus.
Ir liksiu ten, kai iškeliausiu užmarštin,
Nerimastingo vėjo mįslės neįminus.
Mana mintis išlėkusi vis grįš ir grįš
Į vėjo gairinamą sodą. Pavasarį,
Kai žiedus obelys barstys,
Aš lauksiu obuolio sunokusio,
Saldoko skonio, kuris po obelim
Sena nukris, gal paskutinis jai
Šį rudenį geltoną...