Viskas,
Ką besakyčiau, atsimuš tik į akliną sieną.
Nebylystę gavau dovanų,
Kad mąstyčiau.
Tu — tik aidas
Nuo geisto, nuo trokšto
kartu
Juk gražiausia —
Laimingos —
Giesmė net nebuvo pradėta,
O rauda netekties tik uždaro į praeitą laiką —
Miražus ir sapnus,
Kurie tampa klaidžiais labirintais.
Brėkšta...
Rytas ar vakaras?
Tyli kalbėti užmiršusios aistros.
Nebylystę gavau dovanų,
Kad mąstyčiau.
Ką gavau, kad mylėčiau?
Aidas šimtąjį kartą nukerpa
tu...
O prie mūro prieš salvę tiktai pasmerktieji.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-07 01:55:57
Siena neatkartoja aido. Reiškia, kad aidas yra tik susikurtas, Netgi aidas. :( O toks mąstymas – savigrauža. Deja, labai protingai pakalbėti ir patarti gali visi. Yra dar ir tai, ko negali valdyti. Net žinodamas kaip. Vienintelis tokių potyrių privalumas - gali suprasti kitą tokį pat. Aniems neduota.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-06 08:41:07
Kartais dovanos tampa našta.... Pukios eilės.