Viskas,
Ką besakyčiau, atsimuš tik į akliną sieną.
Nebylystę gavau dovanų,
Kad mąstyčiau.
Tu — tik aidas
Nuo geisto, nuo trokšto kartu 
Juk gražiausia —
Laimingos —
Giesmė net nebuvo pradėta,
O rauda netekties tik uždaro į praeitą laiką —
Miražus ir sapnus,
Kurie tampa klaidžiais labirintais.
Brėkšta...
Rytas ar vakaras?
Tyli kalbėti užmiršusios aistros.
Nebylystę gavau dovanų,
Kad mąstyčiau.
Ką gavau, kad mylėčiau?
Aidas šimtąjį kartą nukerpa tu... 
O prie mūro prieš salvę tiktai pasmerktieji.