Virš rudenio laukų pakibo rūkas,
Vorai suskubo gaudyti apsnūdusias muses.
Jie dirbo, raizgė, suko,
Ar kas jų paslaptį supras.
Žmogus suvargęs tikslo neturėjo,
Kažkur išėjusi jo vargana viltis,
Kažkur, gal voro tinkluose ji užspęsta gedėjo,
Tik vėtrungė vis sukos, rodė vėją,
Kažkam rūpėjo jo kryptis.
Žmogus į kuprą susimetęs,
Lėtai dėliojantis žingsnius, atrodė,
Kad ir batai jam per sunkūs tapę,
Lazda, – vienintelė paguoda ir viltis.
Nelaukė jis anei pavasario, nei vasaros.
Tūnojo vienas užmirštas visų.
Ir nežinia, ko jis dar laukė ar nelaukė,
Ar kas jo paslaptį įmins, išspręs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-09-06 01:44:45
Mes ateiname į šį pasaulį vieniši ir išeiname vieniši
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-09-05 22:45:37
Pritariu Vasarai7, toks liūdnas...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-05 20:25:46
viltis visada miršta paskutinė...nors ir labai liūdnai, bet įžvelgiu vilties krislelį
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-09-05 18:24:19
puikiai!
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-05 15:37:44
Skaudus beviltiškumas.... Geras voro ir kuproto vienišo žmogaus sugretinimas.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-05 14:33:00
Vienišo žmogaus praradusio viltį dalia...
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2017-09-05 08:53:22
Jei mokėčiau piešti, Jūsų eilėraštis man tikrai padėtų. Iš visko, kas parašyta, matau išraiškingą portretą.