Virš rudenio laukų pakibo rūkas, 
Vorai suskubo gaudyti apsnūdusias muses.
Jie dirbo, raizgė, suko,
Ar kas jų paslaptį supras.
Žmogus suvargęs tikslo neturėjo,
Kažkur išėjusi jo vargana viltis,
Kažkur, gal voro tinkluose ji užspęsta gedėjo,
Tik vėtrungė vis sukos, rodė vėją,
Kažkam rūpėjo jo kryptis.
Žmogus į kuprą susimetęs,
Lėtai dėliojantis žingsnius, atrodė, 
Kad ir batai jam per sunkūs tapę,
Lazda, – vienintelė paguoda ir viltis.
Nelaukė jis anei pavasario, nei vasaros.
Tūnojo vienas užmirštas visų.
Ir nežinia, ko jis dar laukė ar nelaukė,
Ar kas jo paslaptį įmins, išspręs.