Mes dažnai gulamės ir keliamės
Su mintimis –
Jau grįžti per vėlu...
Ant rankų vėl sūpuojasi vaikeliai
Nebetikinčių Rojum angelų.
Rausvučiuos mezginiuos nuskęsta
Kūnelis mažas –
Visko tęsinys,
Ką galima mylėti ir nekęsti
Vienu metu...
Tačiau tu jį gini,
Nes tavo įsčiose vėl gimė Rojus,
Pražydo šakos lūžusios obels...
Koks keistas tas gyvenimas –
Rytoj jau
Prinokę vaisiai kris, į širdį bels...
Ir suksis ratas begaliniai ilgas –
Tarp praeities ir dabarties ribos nebus...
................................................................................
Vienu metu į debesis šiurens nuvytę smilgos –
Vienu metu kils Žemė
Ir nukris žemyn
Dangus.
2017 m. rugpjūčio 28 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-09-06 01:48:13
kartais Dangus ima ir stebuklingai nukrenta
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-05 20:28:33
žodžių ir minčių darna, paslaptingumas, egzistencija...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-05 19:20:09
Mielos eilės.
Kiekvieno Rojus yra toks, kokį kokį likimas paskyrė plius kokį pats susikuria.
Nuostabu, kai pražysta lūžusios obels šakos.
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-09-05 10:55:13
Pakylėtai!}
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-09-05 10:48:22
Ir suksis ratas begaliniai ilgas –
Tarp praeities ir dabarties ribos nebus... Puikiai pasakyta
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-05 10:26:23
Trapus tikėjimas tarp Rojaus ir Žemės, būtis tarp praeities ir dabarties, kurią tegali įprasminti šio gyvenimo tąsa po mūsų...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-05 08:48:31
Toks mažas žingsnelis nuo rojaus iki pragaro,tik vienas mirksnis, koks keistas tas gyvenimas.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2017-09-05 08:05:15
va taip ir matau kaip tas dangus krenta..kaip vakar žaibuojant :)
ir Tau labas rytas, Lietau :)
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-09-05 07:50:27
Rojaus obuoliai...rojaus paukščiai...kiek ROJAUS mumyse?