Mes dažnai gulamės ir keliamės
Su mintimis –
Jau grįžti per vėlu...
Ant rankų vėl sūpuojasi vaikeliai
Nebetikinčių Rojum angelų.
 
Rausvučiuos mezginiuos nuskęsta
Kūnelis mažas –
Visko tęsinys,
Ką galima mylėti ir nekęsti
Vienu metu...
 
Tačiau tu jį gini,
Nes tavo įsčiose vėl gimė Rojus,
Pražydo šakos lūžusios obels...
 
Koks keistas tas gyvenimas –
Rytoj jau
Prinokę vaisiai kris, į širdį bels...
 
Ir suksis ratas begaliniai ilgas –
Tarp praeities ir dabarties ribos nebus...
................................................................................
 
Vienu metu į debesis šiurens nuvytę smilgos –
Vienu metu kils Žemė
Ir nukris žemyn
Dangus.
 
2017 m. rugpjūčio 28 d.