Jis pats sau glostys raidžių prieraišumą,
Nuo rimo kuoktelės eilėraščio būtis.
Tose eilutėse kur nėra žodžių ir aiškumo
Sukios klaustuką skaitanti mintis.
Visokių būta tekstų – iš naivumo,
Iš dūstančių vaizdų, nemiegant naktimis,
Iš prigimties sudievinto nėštumo
Ir iš tikėjimo įvardinto kaip paslaptis.
Į savo ego bruks nemirtingumą,
Pripažinimo mels sukandęs dantimis,
Gal net netikrą talento retumą,
Kol vieną dieną – niekad nenumirs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-05 09:29:38
Stipriai. Ir pabaiga super :)
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-09-04 18:06:37
Tai jau link nemirtingumo
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-04 14:10:30
Odė eilėraščiui.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-04 10:02:04
Įdomiai sueiliuota.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-03 14:34:06
Įdomios ir mielos eilės - malonu skaityti.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-03 11:00:08
puiki, įtikinanti dedikacija eilėraščiui...