Jis pats sau glostys raidžių prieraišumą,
Nuo rimo kuoktelės eilėraščio būtis.
Tose eilutėse kur nėra žodžių ir aiškumo
Sukios klaustuką skaitanti mintis.
Visokių būta tekstų – iš naivumo,
Iš dūstančių vaizdų, nemiegant naktimis,
Iš prigimties sudievinto nėštumo
Ir iš tikėjimo įvardinto kaip paslaptis.
Į savo ego bruks nemirtingumą,
Pripažinimo mels sukandęs dantimis,
Gal net netikrą talento retumą,
Kol vieną dieną – niekad nenumirs.