O naktie naktie, visus įsimylėjėlius glaudi,
Uždengus šydu paslapties šventos,
Tava globa tokia tyra, tokia tyli,
Kaip skleidžias rožės žiedas mudviejų delnuos.
Koksai pilnatvės jausmas nuostabus,
Kaip viens kitam mes esam reikalingi,
Tik glausk tvirčiau mane, prašau brangus,
Kad nepabėgtų meilė į kitą kelio vingį.
Po kiekvienos tokios nakties tylos
Augs mūsų meilės medis ir šakosis,
Atskridę paukščiai susisuks lizduos,
Ir taip kaskart kaskart gyvenimas kartosis.
Aš nebijau senatvės nei mirties,
Kur kas baisiau nemeilėje gyventi,
Apgaubk mane švelni, tyli naktie,
Aš meilės guolin vėl skubu keliauti.
poeta
2017-08-27 18:01:57
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-08-28 15:27:40
Aš nebijau senatvės nei mirties,
Kur kas baisiau nemeilėje gyventi,
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-28 14:27:00
Iš poetinės pusės viskas labai gražu ir miela, kad net verkti norisi. Tačiau pažiūrėjus kitu kampu iš realiosios pusės, esant pasirinkimui, kažin ar požiūris nepasikeistų paskutiniame posmelyje.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-08-28 09:10:21
jautru ir tyra,patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-08-28 00:56:39
Man šitas labai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-27 18:47:26
labai lyriškai ir švelniai
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-08-27 18:46:49
Jausmų būsena nakties glėbyje... Puikus