O naktie naktie, visus įsimylėjėlius glaudi,
Uždengus šydu paslapties šventos,
Tava globa tokia  tyra, tokia tyli,
Kaip  skleidžias rožės žiedas mudviejų delnuos.
 
Koksai pilnatvės jausmas nuostabus,
Kaip viens kitam mes esam  reikalingi,
Tik glausk tvirčiau mane, prašau brangus,
Kad nepabėgtų meilė į kitą kelio vingį.
 
Po  kiekvienos tokios nakties tylos
Augs mūsų meilės medis ir šakosis,
Atskridę paukščiai susisuks lizduos,
 Ir taip kaskart kaskart gyvenimas kartosis.
 
Aš nebijau senatvės nei mirties,
Kur kas baisiau nemeilėje gyventi,
Apgaubk mane švelni, tyli naktie,
Aš  meilės guolin vėl skubu keliauti.