Mes girti nuo saulėlydžio purpuro vyno,
jį iš vakaro taurių ragavom gilių,
mus žaros spinduliai mirtinai apsvaigino —
grimzdom švelniai delnuos Visatos gelmių.
Ir po to kas gi buvo, jau nieks nebežino,
kur mus kvietė išplaukti mėnulio ragu,
kai dangus, debesy žvaigždeles prigesinęs,
mus išsivedė tyliai žvaigždėtu taku.
Dar pabūki, naktie, nesutirpk ryto saulėj,
dar paliekit, žvaigždynai, mums rojaus giesmes,
ši naktis užburta — spindulys mano saujoj
gal slaptin amžinybės mūs širdis nuves.
Kas gyvenimas, kas jo prasmė, mano meile,
kas atspės, kažin kas, be tavęs, ar supras?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-08-28 15:26:16
Svaigus sonetas :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-28 12:40:07
Nuostabus sonetas nakčiai.
Svarbiausia, kad supranta gyvenimo prasmę šalia esantis mylimas žmogus. o kitiems nebūtina suprasti.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-08-28 09:13:46
liejasi jausmų vynas. jautru.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-08-28 00:58:28
Jau pirmos dvi eilutės apsvaigino. :) Kur ten suprasi, jei taip apsvaigsti... :(
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-08-27 17:14:24
Svaiginantis saulėlydis... Ir nugirdė, ir išplukdė mėnulio ragu...
Gražus, romantiškas sonetas.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-08-27 14:37:06
O naktie naktie, visus įsimylėjėlius glaudi,
Uždengus šydu paslapties šventos,
Tava globa tokia tyra, tokia tyli,
Kaip skleidžias rožės žiedas mudviejų delnuos.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-27 14:12:57
Švelnus ir jausmingas sonetas