Mes girti nuo saulėlydžio purpuro vyno,
jį iš vakaro taurių ragavom gilių,
mus žaros spinduliai mirtinai apsvaigino —
grimzdom švelniai delnuos Visatos gelmių.

Ir po to kas gi buvo, jau nieks nebežino,
kur mus kvietė išplaukti mėnulio ragu,
kai dangus, debesy žvaigždeles prigesinęs,
mus išsivedė tyliai žvaigždėtu taku.

Dar pabūki, naktie, nesutirpk ryto saulėj,
dar paliekit, žvaigždynai, mums rojaus giesmes,
ši naktis užburta — spindulys mano saujoj
gal slaptin amžinybės mūs širdis nuves.

Kas gyvenimas, kas jo prasmė, mano meile,
kas atspės, kažin kas, be tavęs, ar supras?