Jau nerasime to, ko ieškojom,
kur tos pėdos ir dvelksmas būties,
ir į tolį nebeneša kojos,
nors ir paukštis pakyla nuo tavo peties.
Ir jis skrenda, o tu pasilieki
tyliai klausti tik kam ir kodėl,
nes jo sparnas, vos dangų palietęs,
turi grįžti į žemę ir vėl.
Ir kodėl tau iš aukščio vėl pulti?
Šį buvimą taip trapų turi,
sningant, lyjant ir ilgesiui dulkiant
kartais čiulbi it paukštis, o kartais tyli.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-08-25 09:17:35
Viskas praeina, tokia būtis.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-08-24 23:29:36
Kartais taip gera patylėti
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-24 20:31:31
kaip taikliai apie būtį
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2017-08-24 17:46:17
Perskaičius eiles, belieka tik nutilti, nes tiesa akis badyte bado.