Jau nerasime to, ko ieškojom,
kur tos pėdos ir dvelksmas būties,
ir į tolį nebeneša kojos,
nors ir paukštis pakyla nuo tavo peties.

Ir jis skrenda, o tu pasilieki
tyliai klausti tik kam ir kodėl,
nes jo sparnas, vos dangų palietęs,
turi grįžti į žemę ir vėl.

Ir kodėl tau iš aukščio vėl pulti?
Šį buvimą taip trapų turi,
sningant, lyjant ir ilgesiui dulkiant
kartais čiulbi it paukštis, o kartais tyli.