Neguosk manęs — kalnais ruduo ateina,
Į jo gyvybės siūlą tiek pinta vyturių!
Užplėš greit gaivalingi vėjai dainą.
Po kojomis uolų sielas turiu.
Aukštai tik baltą dangų su sniegynų jūra,
Tyriau už jį jau nieko nebebus!
Neguosk manęs — viršukalnės sužiurę,
Kaip skilinėja žemė ir dangus.
Neguosk manęs — kalnais ruduo ateina,
Į jo gyvybės siūlą tiek pinta vyturių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-08-23 14:07:36
Trapi žmogaus būtis didingų kalnų akivaizdoje...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-08-23 12:27:59
Puikios eilės žmogaus mylinčio kalnus... Turbūt neklystu.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2017-08-23 12:14:33
Lyg netolima žiemos ateitis tose kalnų viršūnėse... betgi ratas taip pat greitai ir pavasarį grąžina... Kol juslės gyvos – džiugesio akimirkos dar kartojas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-23 11:27:00
Nereikia liūdėti, palydint vasarą. Ir vėl sugrįš pavasaris, bus vyturiai.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-08-23 11:26:14
Graži jausminės būsenos išraiška.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-23 10:32:06
tokia ilgesinga, nostalgiška gaida...