Vakar ėjau pirkti duonos ir Kuršėnų pyrago. Įprastinis maršrutas į Aldutės parduotuvę. Neįprasta paskutiniu metu tik tai, kad pastebimai silpstu, jau ne todėl kur pavėsėly prisėdu ant vaikštynės, kad būtų proga ką nors sutikus paplepėti, o esu priversta tai daryti, nes nebepajėgiu pareiti namo neilsėjusi.
Vakar nutariau pasėdėti gyvenvietės skverely, bet suolai – drakonai buvo gerokai drėgni ir nešvarūs, tai nuėjau prie buvusios ligoninės, įsikūriau ant sauso, švaraus suoliuko ir įsižiūrėjau, kas pasikeitę miestelio centre nuo pernai vasaros ir nuo tada, kai aš atvažiavau čia  dirbti, prieš bemaž pusę šimtmečio.
Tokia graži, jauki diena, įpusėjęs rugpjūtis, baigiasi vasara ir atrodo, kad niekas niekada nebesikeis, bet nusmelkė mintis, kad vargu ar kitąmet, o ir ar iš viso kada beatvažiuosiu į Karteną? O ji keičiasi. Kas nauda, kad vis dar atvažiuoju, jei niekur toli nuo savo kiemo nebenueinu? Ar ne dabar pats laikas, kol dar pajėgiu, apvaikščioti, tegu ne per vieną dieną, savo gyvenimo žemės lopinėlį kaip pažintinėj ekskursijoj, prisiminti, pamąstyti, nusipiešti dabarties paveikslą atminčiai. Atidėti nebėra kur.

Čia, ties tuo suoliuku, kur dabar ilsiuosi, buvo durys į ligoninę, kur praėjo didelė dalis mano dienų, o tai ir naktų. Rodos, matau baltai dažytoj verandoj šmėžuojančius pažįstamus siluetus – ligonius ir jų lankytojus. Mano pakeleiviai.
Toliau stovi  išlakus gražuolis uosis. Toj vietoj būta šulinio, prie jo išdygo uosiukas – taip, atrodė, ne vietoj. Jau ruošėsi ūkvedys Pranis jį nupjauti, bet aš neleidau – tegu lieka, juk negrįš laikai, kai vandenį semdavo įleisdami svirtį su kibiru ar išsukdami volu, dabar ten, šulinio gelmėje, vanduo vamzdžiais elektros galia siurbiamas aukštyn. Taigi uosiukas, net tapęs uosiu, niekam netrukdys. Uosiukas tapo uosiu, tik šulinio nebėra.
Prie išlikusio ūkinio pastato, buvusios virtuvės durų, šnarina lapeliais beržas, trupučiuką šleivas, bet vis tiek gražus. Jau berželiu niekaip nepavadinsi – beržas. Ir vėl vaizdas iš praeities: kalbamės su sesutėm, slaugutėm, atėjusiom nešti pietus į ligoninę, o aš nejučia glostau šilkinius mažučio savaiminuko berželio lapus. Priėjo Pranis, jau buvo beeinąs į vituvę atsinešti peilį – ne vietoj tas beržiukas. Ir vėl neleidžiu – kaip gali pakilti ranka pavasarį nupjauti medelį šilkiniais lapais?
Pranis tik vaidina pyktelėjusį:
– Tai gal ir ano neleisi nupjauti? – parodo berželį, išaugusį stogo lietvamzdyje. Leidžiu, bet nueinu, kad nematyčiau.

Prie buvusios ligoninės kertės stovi dabar jau didelė, bet kažkokia nelaiminga, sidabrinė eglė. Jos sodinuką prieš daugelį metų Antanina su Jurgiu parsivežė iš Latvijos, pasodino savo mažučiam kiemely – tada buvo mada, sodino tas egleles, negalvodami, kas bus, kai eglutė užaugs į galiūnę eglę. Taip ir Antaninai teko po kelerių metų perkelti medelį į erdvesnę vietą. Neilgam, nes ir čia netruko užkėtoti pusę gėlyno, todėl vienos pavasarinės švaros talkos metu buvo pergabenta prie ligoninės. Per gaisrą eglelė apskrudo, nurudo, bet išgyveno, ilgai gydėsi žaizdas ir tik dabar suklestėjo, suvešėjo. Ar nepakils kokio pikto žmogaus ranka ją nukirsti, nes tvarkoma aplinka, o ji tokia nederanti nei prie gražiai prigijusių liepelių eilės, nei prie dar taip neseniai susodintų ligoninės kieme ąžuoliukų, jau dabar akivaizdu, kad susodintų per tankiai, nes du stichiniai, be plano, Sąjūdžio metais žmonių iniciatyva  pastatyti akmenys pokario rezistencijos kovų aukoms atminti jau greit bus nebematomi. Pokary būsimos ligoninės name buvo saugumo būstinė, o kiemas tapo kolektyviniu aukų kapu.      
Medžiai, kaip žmonės, turi savo likimus.

Ligoninės pamatai, nuo tada, kai sudegė pastatas, apipilti žeme, įrengti gėlynai. Ne naujiena, tai jau padaryta seniai, paskaičiuoju – prieš 23 metus. Apstulbina kitkas – gėlės, ne mūsiškos, įprastos, o atklydudsios iš plataus pasaulio. Akcentas – kiekvienam gėlyno lopinėly, be kitų gėlių, stypso bene mane praaugusios, ryškiai sužydusios paprasčiausios daržo saulėgražos,  tarsi į atmintį norima įrašyti tai, ko nebuvę ir kas neturi jokio dvasinio, kultūrinio, tautinio, paprotinio ryšio su mumis. Ar ne teisingiau į rezistencijos kovų atminties kalnelį būtų buvę surinkti tai, ką norim atsiminti, galimai autentiškesnį vaizdą, iki smulkmenų, iki gėlės. Nepagalvota – nupirko sėklų rinkinėlį, pasėjo, palaistė. Darbas padarytas.
O gal atsiminti nebenorim? Gal jau pamiršom? Kaip daug ką pamiršom! Taip greitai, per nepilną vienos kartos gyvenimą?
Negera mintis šmėstelėjo, neįtikima, todėl pasistengiau nuo jos atsiriboti – o kas, jei tik ne tą žodį panaudojau – pamiršom? Pamiršti žmogiška. Ir ne aš viena, daugelis iš įpročio jį mini, kad nereikėtų sakyti skaudesnių, bet teisingesnių žodžių – atsižadėjom, sąmoningai ištrynėm, kaip ir viską, kas tarybiniais laikais augusioms kartoms, atėjusioms pakeisti kartos, kuri dar viską žinojo iš savos patirties, kuriai rezistencijos idėjos nebuvo kažkieno sukurtos ir rodomos išvirkščiaja puse? Atkūrus nepriklausomybę, taip skubėta viską pakeisti, atsikratyti įkyrėjusio gyvenimo būdo, standartų – visko, kas siejosi su okupacija, kad, nesigilindami į daugelio reiškinių prasmę, neskirdami grūdų nuo pelų išpylėm iš vonelės vandenį drauge su kūdikiu.
Anų laikų kartos anūkai, proanūkiai, proproanūkiai, jauni, stiprūs, mokyti, šiuolaikiniai, įsitikinę, kad viską žino, supranta, dabar vadovauja paradui. Tai jie diktuoja pažiūras, madas. Tai žmonės, daugelis jau negirdėję autentiškų pasakojimų, o tik oficialią versiją mokyklose, kurią, žinojo, reikia patyliukais neigti, ignoruoti, netikėti, atmesti, nekreipti dėmesio. Tą neigimą, gal ne iš piktos valios, o iš inercijos, gyvosios istorijos nebežinojimo ir nesidomėjimo nesena praeitim, jie atsinešė į šiandieną, nes jiems aiškiai žinoma tik viena, kad viskas, kas paveldėta iš „ten“, iš „tada“, buvo blogai ar bent neverta dėmesio. Jiems nebeskauda. Tai jie dabar dirba seniūnijose, visuomeninėse organizacijose, planuoja šiuolaikinius kultūrinius renginius, knygų leidybą, valdo valstybę.

Paklauskime jų, ar  jie tikrai už nepriklausomybę – pasipiktins. Kaip galima abejoti? Paklauskime, ar jiems neatrodo, kad okupacijos laikai buvę geresni – net suvirpės iš pasipiktinimo, jie nė akimirkai nesuabejoję, rinkdamiesi ateities kelią. Bet tie atsakymai bus kažkokie deklaratyvūs, trafaretiniai, nes kelintasis jaunas žmogus dabar gilinasi į šio klausimo esmę? Tam jie neturi laiko. Jie nori gyventi, o ne  knaisiotis praeity, kur viskas seniai aišku? Tik balta ir juoda. Atėjo metas, tos spalvos susikeitė vietomis, teisingumas atstatytas ir apie ką čia dabar galvoti? Nepamąstoma, kad ateitis su praeitimi yra glaudžiai susijusios, kad dabarties šaknys slypi praeity ir kad tik savo  neišmanymą demonstruoja valdžia, žiniasklaida,  net prie kapo duobės tarsi pamiršdami, tarsi nemanantys esant reikalinga pasakyti gerą žodį senam mokytojui, rašytojui, gydytojui todėl, kad jis iš „anų laikų“, o ten juk viskas buvo blogai.  
Betgi pasaulis buvo margas tuomet ir tikrai ne mažiau margas šiandien. Vieno senelis gal buvo stribas, kito guli čia bendrame kape po ąžuoliukais, po akmeniu: „Praeivi, atsidūsėk...“
Nereikia jų gailėtis, juos reikia atsiminti ir gerbti. Jie pasirinko. Tai procesas be galutinių išvadų, kiekvienai kartai, kiekvienam žmogui jas reikia iš naujo rinktis patiems. Negalima kurti ateities, nežinanat, nesaugojant, netęsiant to, ką tauta sukūrė ir išsaugojo per visus kataklizmus.

Rodos, smulkmena. Jau daug metų nebepastebiu darželiuose prie namų paprasčiausių rūtų, tik žinojau vieną apleistą, be užrašo, kapelį senuosiuose kapuose, kur jos klestėjo neprižiūrimos. Šią vasasą nėjau tuo taku, nežinau, gal ir ten nebėra.
Iš kur nuotakos gauna rūtų? Taip ir girdžiu susijuokiant – o kam jų reikia? Mada nebe ta, ji tokia nepastovi. O kas pastovu, kokie ženklai – simboliai? Ar rūta tik  mados atributas? Mums jų nebereikia. Tai gal bent nemėgdžiokime svetimų papročių, nesėkime daržo saulėgrąžų gėlyne kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę atminties vietoje. Kurkime savus naujus, mums priimtinus, šiuolaikinius papročius,  išsaugokime  savus vertybių simbolius.
Jei kiekviena smulkmena mane taip ilgam sustabdys atminimais ir apmąstymais, savo ekskursijai po Karteną galiu pritrūkti laiko.