Ar  Smegenys yra mano rašoma fikcija, ar aš pats esu tų smegenų fikcija, rašanti Smegenis?
                                            
                                                                             Fr. Diurenmatas Smegenys


Aš labai bijau mirti. Tai pirma mintis, man šovusi į galvą, prieš imantis šio darbo. Aš žinau, kad kitas mintis ir visą rašinį man padiktuos mano smegenys. O toms smegenims diktuosiu aš. Ratas užsidaro. Kuris tikras, kuris išgalvotas, kas pirmas – kiaušinis ar višta, tai amžini klausimai. Tarkim, Smegenys sugalvojo mane, ta prasme, aukštesnė jėga, kitaip vadinama Dievu. Ir ne tik mane, bet ir visą supantį pasaulį. Iki manęs ir po manęs.

Argi kas nors dar bus po manęs?

Sakykim, kad kada nors toms smegenims aš būsiu nebereikalingas. Nors tai ir absurdiška, bet bent akimirkai galiu tai įsivaizduoti. Tik akimirkai. O kas toliau? Ir jeigu būsiu nebereikalingas, tai kam buvau iki šiol toms smegenims būtinas, kodėl aš čia atsiradau? Tik nesakykit, kad tai mano tėvų asmeninis reikalas, jie to norėjo. Oi ne, juk niekas neatsiranda be priežasties. Kažkam labai reikėjo mano buvimo, todėl ir pakišo vargšę moteriškę mano tėtušiui. Kokiu tikslu? Tai ir yra svarbiausias klausimas. Jeigu nėra jam atsakymo, tada kuo ramiausiai galiu eiti kitu keliu, kuris man atrodo kur kas logiškesnis – tai Aš viską sugalvojau, tai Mano smegenys viską sufantazavo, viską, kas supa mane: dangų, kad galėčiau užversti galvą, žemę, kad turėčiau kur išsitiesti, vandenį, saulę, kanalizaciją, fiziką, kurios nesuprantu, molekules, muziką ir kalbą. Ir visa kita. Net ir oponentus, kurie užginčys šitas mano mintis, ir juos sugalvojo mano smegenys. Tiesiog tam, kad neatrodytų tos mintys kaip absoliuti tiesa, kas irgi įrodo jas tokias esant.

Kažkada joms gimė idėja – padaryti, tiksliau sukurti tokią vietą erdvėje, kurią jos irgi išmąstė, nes iš tikro jokios erdvės net nėra, tai vis mano smegenų vaisius, taigi, jos sumąstė Visatą, joje planetą, toje planetoje kažkokią vietą man atsirasti, įsikurti ir patogiai gyventi. Sąvokos patogiai ir pan. nieko nereiškia, nes iš tikro jų nėra, jos fikcija, kaip ir visa kita. Jos nenorėjo, kad aš nuobodžiaučiau, todėl užpildė  planetą šešiais žemynais, penkiais vandenynais, milijardais gyventojų, keturiomis rasėmis dėl didesnės įvairovės, nesuskaičiuojama daugybe tautų ir valstybių, gyvūnų galybe, susisiekimo galimybėmis, ryšiais ir komunikacija, kurias atrado irgi sugalvoti veikėjai – Niutonas, Einšteinas, Edisonas, Kurčiatovas ir kiti.

Mano smegenys išties neblogai pasidarbavo, sukūrė fantastiškiausią istoriją, besitęsiančią neva milijonus metų, su daugybe veikėjų, įvykių, užkariavimų, atradimų ir katastrofų. Net sugalvojo įstabią pasaką apie mistinį Dievą, kuris lyg tai pats, be Mano pagalbos viską sutvėrė, po to visa tai dėl kažko mėgino paskandinti vandenyse, bet narsusis Nojus, kuris irgi buvo lyg ir ano, ne Mano, sugalvotas, išgelbėjo pasaulį, tiksliau gyvūnijos ir augmenijos pavyzdžius bei savo šeimą, kad tie vėl užsiveistų nusausėjusioje arba melioruotoje dirvoje ir neleistų pasauliui žūti, kaip norėjo mano smegenų keistai sugalvotas Dievas; kam, kuriam galui – negaliu paaiškinti (reiškias, ir mano smegenėlės ne be trūkumų); paskui tas keistuolis per moterį paleido Žemėn savo sūnų, suprask Dievaitį, plius Šventą Dvasią (čia mano maumuonėlis aiškiai buvo išsiderinęs arba labai norėjo, kad istorija būtų absoliučiai kvaila ir neįtikinama); tada vėlgi pasirūpino, kad tas vaikėzas būtų užtvatintas, tai yra nukryžiuotas, kitą dieną ar po kelių prisikeltų ir išskristų be amerikonų į dangų.

Na ir panašių istorijų buvo sugalvojusi mano smegeninė. Žodžiu, visa tai tik tam, kad nepasakyčiau vieną dieną - man nuobodu. Ir iš tikro, gyventi buvo įdomu, įdomu sužinoti, kad iki manęs kažkada žmonės nemokėjo išsivirti sriubos ir valgė žalią mėsą, paskui išrado ratą, nukeliavo į Mėnulį, išmoko svaigintis, o tada su apaštalu Veryga kovojo su svaigalais, kūrė vaistus gydyti ligas ir ginklus žudyti kitaminčius, sukūrė įstabių meno kūrinių. Aš paklausiau kažkaip savo smegenų, o kodėl jos Man neleido nutapyti Džokondos arba parašyti Devintosios simfonijos? Žinot, ką jos man atsakė: mh, dar ko užsimanysi. Juk tada tau nebus dėl ko gyventi, viskas jau bus pasiekta.

Įsivaizduojat? Reiškias, tos mano smegenėlės, jos ne tik pačios parašė puikiausią simfoniją, bet dar ir nori, kad Aš, pavydėdamas kažkokiam Bethovenui, kurio išvis net nebuvo, nes jį sugalvojau Aš, pats padaryčiau kažką didingo. Juk taip? Žinoma.

Galvoju, o šeima, vaikai, draugai, aplinkiniai, ar jie žino, kad egzistuoja tik mano dėka, tik tol, kol Aš juos laikau šiam savo susikurtame pasaulyje? Juk tereikia man vieną dieną nušokti nuo tilto ir viskas pasibaigs, išnyks kaip dūmas, kaip graži pasaka -

Visa ši nuostabi fantazija –

Jeigu Aš ją sugalvojau –