Mes nebuvome niekad kartu,
ir žvaigždes, ir naktis išgalvojo,
buvom įkaitai žodžių kerų,
buvom pasakoj, mano mieloji.
Buvom ilgesio tyro glėby,
buvom paukščių, plaštakių ir vėjo,
pasakyk, kur, mieloji, esi,
kai vienatvė – malda ir guodėja.
Atsiremkim į tai, kas išliks
po ugnies, po gaisrų ir po griausmo,
atmintis – ji viena dar tvari,
ji vėl guos arba vėlei nubaus mus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-08-23 12:08:13
pasakyk, kur, mieloji, esi,
kai vienatvė – malda ir guodėja.
Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-08-23 10:47:11
Labai gražu
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-22 20:08:59
kaip taikliai apie atmintį...geriau nepasakysi
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-22 20:05:02
Kokios nuostabios eiles sukurtos Jūsų Mūzai. Net pavydas (baltas) prie manęs, kaip kačiukas susirangė.
Kartais žmonės būna artimesni per atstumą negu gyvendami kartu. Būnant kartu aplinka būna pastovi, kuri retsykiais virsta rutina. Per atstumą nebūna rutinos.
Klausiate Mūzos, kur ji dabar yra. Rašote apie griausmą. Juk po perkūnijos seka lietus. Mano manimu dabar Jūsų Mūza savo vienatviškoje celėje lieja ašaras.