Mes nebuvome niekad kartu,
ir žvaigždes, ir naktis išgalvojo,
buvom įkaitai žodžių kerų,
buvom pasakoj, mano mieloji.

Buvom ilgesio tyro glėby,
buvom paukščių, plaštakių ir vėjo,
pasakyk, kur, mieloji, esi,
kai vienatvė – malda ir guodėja.

Atsiremkim į tai, kas išliks
po ugnies, po gaisrų ir po griausmo,
atmintis – ji viena dar tvari,
ji vėl guos arba vėlei nubaus mus.