Tyliame vakare kiemą raižo šikšnosparnio šmėkliškas skrydis.
Tuščia gandro lizde — į kurortus pasuko, matyt.
Gera kūdros varlėms — vandeny pilnatis išsilydė,
O kad šitiek šviesos tiek šią naktį, tiek ryt, tiek poryt...
Debesynai gaisuos tarsi tolimos pasakų pilys,
O choralai svirplių suvolavo neuronų raukšles.
Kloniuos pieną miglų šelmės laumės gal tyčia išpylė —
Kas įbris, tas paklys, neberadęs ne sapno — savęs.
Kaip apsunko galva... Po darbų maudžia rankos ir kojos,
O įsmilkus kupra surakino visus slankstelius.
Jūs svajokit, o aš atsigulsiu sapnuoti rytojaus,
Kol choralai svirplių tarsi potvynis nebaigė plūst.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-08-22 22:46:09
visa tai suredyta tam, kad tik mes nebutume vieniši, visi jie tarnauja Dievuliui ir žmogui
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2017-08-22 16:40:11
Rugpjūčio eilės... vaizdingai. Tik vienkiemiuose tiek sodrumo. Ir Nijolės eilėse.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-22 16:20:19
Puikiai.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-08-22 15:05:40
Man irgi tas "sapnuotas rytojus" patiko, o kas belieka?...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2017-08-22 07:50:50
Viskas taip paprasta, esama, bet tik ar sustojam kada pasidairyti, pasiklausyti, parodyti draugams?