Tyliame vakare kiemą raižo šikšnosparnio šmėkliškas skrydis.
Tuščia gandro lizde — į kurortus pasuko, matyt.
Gera kūdros varlėms — vandeny pilnatis išsilydė,
O kad šitiek šviesos tiek šią naktį, tiek ryt, tiek poryt...
Debesynai gaisuos tarsi tolimos pasakų pilys,
O choralai svirplių suvolavo neuronų raukšles.
Kloniuos pieną miglų šelmės laumės gal tyčia išpylė — 
Kas įbris, tas paklys, neberadęs ne sapno — savęs.
Kaip apsunko galva... Po darbų maudžia rankos ir kojos,
O įsmilkus kupra surakino visus slankstelius.
Jūs svajokit, o aš atsigulsiu sapnuoti rytojaus,
Kol choralai svirplių tarsi potvynis nebaigė plūst.