l. Vidurnakčio legenda
Kai šoks lėtai vienatvės menuetą
Dviveidžių juokdarių bespalvės poros,
Išeis toks vienišas į naktį nemylėtą
Keistuolis, šokti nepanoręs.
Atmins – likimo ištarmę nebylią
Seniai vaikystės pasakoj išskaitė:
Karaliai mirs, suakmenės jų pilys
Ir tvenkiny nuskęs jo karalaitė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): borušė
Sukurta: 2007-03-27 14:24:16
gražu...
Vartotojas (-a): Cherry
Sukurta: 2006-11-19 20:49:03
Reikia tęsinio :)
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2006-11-19 20:33:46
puiku.
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-11-19 19:28:18
tokia priešžieminė legenda vidurnaktinė... Netamsi.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2006-11-19 18:50:45
o man - strielkūniškai, bet tokia lemtis - į mėgstamiausius
Vartotojas (-a): malaja
Sukurta: 2006-11-19 18:19:01
Kažkaip radauskiškai gražu ir išmintinga.
Be priekaištų :))
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-11-19 17:46:46
Ačiū už keistuolį, nepanorusi šokti.. Manau, kad šokantiems jis buvo net ir neprotingas. O man jis mielas. O man jis tas kitas,kuris jau savo išsiskyrimu įdomesnis už šokančius. Net už karalius ir tvenkiniuose mirštančias karalaites
Jis kilnesnis, gražesnis, įdomesnis. Jis- keistuolis..
Aš čia taip daug dėl to, kad eilėraštį priimu ne tik kaip lyrinį, bet ir protingai filosofinį.