Kai rūko paukščiai nematę ryto
lūžtant sidabriniam lukštui išsirito,
trapūs sparneliai – silpni ir bežadžiai –
virpėjo lyg kertami medžiai.
Ašarotas dangus, pravirkti skubąs
ir nusidažęs vystantį veidą juodai,
kentėjo, kai liesdami lūpom lubas
kandžiojos debesys tarsi uodai.
Tada juodvarnių brolių parduotai
Saulei skaudėjo – akis dengė juosta,
kuri, įsismarkavus audrų puotai,
nukrito – pakėlęs ją laimėjo sostą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-08-19 15:15:05
Daug fantazijos - ypač neįtikina, kad juodvarniai galėjo ką nors parduoti... Šiaip įdomu pamąstyti...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-08-18 21:50:27
Randu artimų dūšiai intonacijų. Dar randu artimų gyvenimui situacijų. Blogi tie juodvarniai, jie lesa saulę, o saulė gėriu nušviečia pasaulį. Žiauru... :(
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-18 20:51:32
be galo įdomiai ir šįkart
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-08-18 10:44:36
Sudomino. Neįprastas Jums stilius.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-18 08:57:21
Įdomus. Pamąstymui. Manau, kas kiekvienam iškils skirtingi vaizdiniai.