Kai rūko paukščiai nematę ryto
lūžtant sidabriniam lukštui išsirito,
trapūs sparneliai – silpni ir bežadžiai –
virpėjo lyg kertami medžiai.
 
Ašarotas dangus, pravirkti skubąs
ir nusidažęs vystantį veidą juodai,
kentėjo, kai liesdami lūpom lubas
kandžiojos debesys tarsi uodai.
 
Tada juodvarnių brolių parduotai
Saulei skaudėjo – akis dengė juosta, 
kuri, įsismarkavus audrų puotai,
nukrito – pakėlęs ją laimėjo sostą.