Ir vėl gyvenimas išrengs tave nuogai,
Suirs drabužiai paskutiniai –
Juos tiktai turėjai.
Ir nuolatos galvosi:
Viešpatie, nepavargai
Palikt mane mano likimo Klėja.
.........................................................................................
Juk ne tokia –
Dienoms esu nepavydi,
O naktimis – tik moteris –
Iš kūno ir iš kraujo.
Ir viską, ką lig šiol į širdį man dedi, –
Tam, kad išsaugočiau,
Nenoriu aš iš naujo...
Nenoriu vėlei pranašauti ateities
Ir skelbti visa tai,
Ko netgi Tu nesi numatęs,
Nenoriu melstis Tau,
Nes Tu many meldies,
Bet ir nenoriu lįst į odą pamestą gyvatės.
Geidžiu išlikt savim –
Ramia namų dvasia –
Jaunystės pergamento raidės jau seniai išbluko,
Tikrumą saugoti (kaip mokei...) mumyse
Ir netgi, kas išbluko,
Nebekeist į melsvą pigų atviruką...
2017 m. rugpjūčio 9 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-08-18 18:16:31
naujo drabužio naujumas.. mėnuo ir pasenęs..
kam tai jaunai tas senis.
?
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-08-18 15:27:09
taip, čia apie mus...verta priglausti arčiau...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-08-18 11:22:42
Suprantami žodžiai, aiški mintis, bet patekti į kitų jausmus ne bet kas gali...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-08-18 10:35:27
Labai prasmingas kalbėjimas. Ačiū, priglausiu
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-08-18 08:26:40
nuoširdus išsikalbėjimas...nebandžiau rašyti vyro vardu...reikia pabandyti
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-18 08:09:11
Kaip ir visuose Jūsų kūriniuose taip ir šiose eilėse jaučiasi gili prasmė. Skaitant, giliai sminga į širdį, visiems suprantami žodžiai.