Ir vėl gyvenimas išrengs tave nuogai,
Suirs drabužiai paskutiniai –
Juos tiktai turėjai.
Ir nuolatos galvosi:
Viešpatie, nepavargai
Palikt mane mano likimo Klėja.
.........................................................................................
 
Juk ne tokia –
Dienoms esu nepavydi,
O naktimis – tik moteris –
Iš kūno ir iš kraujo.
Ir viską, ką lig šiol į širdį man dedi, –
Tam, kad išsaugočiau,
Nenoriu aš iš naujo...
 
Nenoriu vėlei pranašauti ateities
Ir skelbti visa tai,
Ko netgi Tu nesi numatęs,
Nenoriu melstis Tau,
Nes Tu many meldies,
Bet ir nenoriu lįst į odą pamestą gyvatės.
 
Geidžiu išlikt savim –
Ramia namų dvasia –
Jaunystės pergamento raidės jau seniai išbluko,
Tikrumą saugoti (kaip mokei...) mumyse
Ir netgi, kas išbluko,
Nebekeist į melsvą pigų atviruką...
 
2017 m. rugpjūčio 9 d.