Santrauka:
Nežinau, koks tikras obels pavadinimas, bet mes ją vadinam čigonine – obuoliai tamsūs ir labai rūgštūs, tik verčiantis metams tampa valgomi. Po obelim – ąžuolinės kaladės susėst ir storo kamieno stalas... Tolėliau – keletas avilių... Beržas... Liepa... Gyvenimas...
Kaip mes seniai nesimatėme –
Medžiai po rievę augino.
Liepų žydėjimą atmeni?
Ir obuolių rūgštų vyną?
Niekas per daug nepasikeitė –
Vėl ima gelsti rugpjūtis.
Lakos nutūpusios bitėmis,
Vaško korys išsipūtęs.
Dar vis susirenka vėjai –
Ketvertas iš visų pusių.
Beržo viršūnę velėja,
Vėtrungę pasuka gūsiais...
O, jei dabar vėl susėstumėm
Po obelim „čigonine“,
Bertumėm cukraus ant sviesto,
Srėbtumėm saldžią duonynę...
2017 m. liepos 29 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-08 20:21:09
paprastai gražus, tikroviškas ir labai jausmingas...priglausiu