Atėjau čia, prie savo altoriaus,
Erdvios menės, žaliai iškaišytos.
Kuklūs mano troškimai ir norai,
Nežinau, ko maldoj paprašyti.
Lyg užgesusio aukuro plėnys,
Mūsų siekiai išblėso, ataušo,
O tikėjome – laisvė suvienys,
Milžinais juk svajojom išaugti.
Bet nuo blizgesio tuščio apakę,
Širdyse melą, pyktį pasėjom.
Nepajutome ir nepamatėm,
Kaip sumenkom dvasia, susmulkėjom...
... Paslaptingose menėse rūmų
Tirpdo liūdesį žalzganas ūkas.
Paprašysiu tiktai žmogiškumo,
Jei ne sau, tai, galbūt, nors anūkams.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-08-05 20:10:53
Ačiū Dievui,dar turime mišką, kuriame galime ramiai pasijausti
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-08-03 21:38:33
Puikios eilės. Kas tiesa, tai tiesa...
"O tikėjome – laisvė suvienys," - Deja, laisve naudojasi tie, kas... Nekomentuosiu. :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-03 17:42:40
Prasmingas, tikslą pasiekiantis kūrinys.
Negatyvūs jausmai ir emocijos, įsiskverbę į pasąmonę, liaujasi būti žmogaus kontroliuojami, o kadangi fizinė sveikata glaudžiai susijusi su pasąmone, atsiranda labai sudėtinga priklausomybė ir pasekmės, todėl
blogio priežastys glūdi pačiame žmoguje ir norėdami pakeisti pasaulį, pirmiausia turime pasikeisti mes patys. Tačiau kuo toliau, tuo giliau klimpstama į liūną.
Vartotojas (-a): Mikolina
Sukurta: 2017-08-03 16:26:03
Puikus kūrinys, bet bijau, kad žmogiškumas jau yra praeitų amžių dimensija. Bet gal...