Atėjau čia, prie savo altoriaus,
Erdvios menės, žaliai iškaišytos.
Kuklūs mano troškimai ir norai,
Nežinau, ko maldoj paprašyti.

Lyg užgesusio aukuro plėnys,
Mūsų siekiai išblėso, ataušo,
O tikėjome – laisvė suvienys,
Milžinais juk svajojom išaugti.

Bet nuo blizgesio tuščio apakę,
Širdyse melą, pyktį pasėjom.
Nepajutome ir nepamatėm,
Kaip sumenkom dvasia, susmulkėjom...

... Paslaptingose menėse rūmų
Tirpdo liūdesį žalzganas ūkas.
Paprašysiu tiktai žmogiškumo,
Jei ne sau, tai, galbūt, nors anūkams.